Naujienos

Pagal tradicinį atostogų suvokimą, tokią šiltą ir besniegę žiemą į Austriją atostogauti trauktų slidinėjimo ir snieglenčių gerbėjai. Tačiau Oreivystės centro klubo nariams ir darbuotojams toks apibrėžimas negalioja – keturiese sausio mėnesio pradžioje jie važiavo į Austrijos kalnų slidinėjimo kurortą Tannheim ne slidinėti, o patirti, ką reiškia skraidymas oro balionu kalnuose.

Kodėl Tannheim? Kiekvienąmet tarp Vokietijos ir Italijos įsispraudusiame Austrijos plote esančiame slidinėjimo kurorte metų pradžioje vyksta oro balionų fiesta – patraukli pramoga atostogaujantiems, kuomet pertraukoje tarp svaigaus leidimosi slidėmis kalnų trasomis tomis pačiomis trasomis galima pasigrožėti ir iš viršaus. Be to, skrydžiai Tannheim turi dar vieną ypatybę – pakilus Austrijoje, perskridus kalnų keteras leistis tenka Vokietijoje!

Tačiau Aurimas, Lina, Diana ir Aivaras važiavo ne dėl komercinių skrydžių, o dėl savo pačių skraidymo kalnuose patirties. Ir nors kelionė kainavo kiekvienam po 2 tūkst. litų – važiuoti vertėjo.

Orai, tiesa, nebuvo patys palankiausi – tai lėmė ir gana mažą dalyvių skaičių, nes vietiniai buvo girdėję ne itin palankias prognozes, todėl dalyvavo tik 15 komandų. Per šešias dienas buvo atlikti tik trys skrydžiai. Daugiausia dalyvavo pilotai iš Vokietijos, todėl oficiali renginio kalba – vokiečių. Oreivystės centro nariams po pagrindinio brifingo anglų kalba buvo pateikiama santrauka, nes nė vienas iš ketveriukės, išskyrus Dianą, nemokėjo vokiečių kalbos. Startinis mokestis 150 EUR, už kurį dalyviai nieko negavo – gyvenimo, maitinimosi ir dujų išlaidas turėjo padengti patys.

Tarsi savaime kyla klausimas - kodėl gi vertėjo važiuoti tokią tolybę? Ogi dėl tų nepakartojamų įspūdžių kalnuose, kurių Lietuvoje, deja, nėra!!!

Tannheim miestelis įsikūręs slėnyje, kuriame vyravo silpnas, gal 10 km/h vėjas. Smagumas prasidėdavo, kai iš slėnio LUKOIL balionas pakildavo virš kalnų – tuomet užuovėja dingdavo, ir baliono kupolą (kupolo dydis – apie 20 metrus) pagriebdavo stiprus kalnų vėjas, kurio greitis – apie 30 - 60 km/h. Kupolo forma būdavo nenusakoma... Tačiau kalnų vaizdas iš 2-3 kilometrų aukščio užburdavo pilotų akis, ekstremalumo jausmas pasimiršdavo. Nebebūdavo jausti ir šaltuko, kuris siekdavo apie 5 laipsnius.

Pačiame slėnyje skraidymas taip pat buvo įdomus, vėjo kryptis nenuspėjama. Kartą teko tempti balioną nuo kalno pašlaitės į patogesnę privažiuoti vietą, nors pradžioje atrodė, kad vėjas idealiai užneš į pakilimo tašką.
Laisvalaikiu oreiviai rengė ekskursijas po apylinkes – ne tik po aplinkinius miestus, bet ir po valstybes. Aplankė Vokietiją, Italiją, Lichtenšteiną, Šveicariją, Prancūziją.

Ar kitąmet važiuos Oreivystės centro oreiviai į Austrijos Alpes? Taip, tik dar nežino ar ten pat. Jau dabar oreiviai turi kelis pakvietimus skraidymui kalnuose. Gali būti, kad įvairovės dėlei rinksis kurią nors kitą vietovę.

Nuotraukų albumas