Kas bendro tarp sakalų ir oro balionų?
Oro balionai naudojami ne tik pramogai ar sportui – tai ir pagalbinė priemonė moksliniams tyrimams, meno kūriniams. Dažnai oro balionai naudojami dirbant su paukščiais.
Gineso rekordų knygoje greičiausiai atakuojančio paukščio rekordas priklauso sakalui keleiviui (Falco Pergerinus). Krisdami 30 laipsnių kampu šios rūšies paukščiai atakuodami pasiekia 270 km/h, o 45 laipsnių kampų – net 350 km/h. Sakalo atakos specifika – paukštis kyla ratais aukštyn, o paskui puola staigion atakon suglaudęs sparnų plunksnas. Rekordinį greitį užfiksavo vokiečiai po keleto bandymų.
Pats bandymas buvo atliktas naudojant du oro balionus. Viename buvo sakalininkas su paukščiu, kitame – žmogus su viliokliu, kurį pagal planą turėjo pulti paukštis. Paleidus vilioklį žemėn ir žinant jo kritimo greitį, paukščio greitis buvo apskaičiuotas pagal laiką, po kurio sakalas pačiupo „grobį“.
Oro balionas, kaip transporto priemonė, buvo pasirinktas dėl to, kad skrisdamas jis nesukelia jokios pašalinės jėgos, kuri būtų įtakojusį sakalo greitį. Pavyzdžiui, malūnsparnis tokiam eksperimentui visiškai netiko, nes jo propeleriai sukuria papildomus oro srautus, kurie paveiktų apie kilogramą sveriančio paukščio skrydžio trajektoriją.
Sakalas keleivis dėl savo aerodinaminių savybių yra laikomas gyva didžiausią greitį sugebanti išvystyti būtybė Žemės rutulyje. Jo išskirtinis bruožas – stiprūs krūtinės raumenys.