Naujienos

Château-d’Oex miestelyje Šveicarijos Alpėse šiomis dienomis susibūrė turbūt didžiausia išprotėjusių žmonių minia. Kaip kitaip galėtum apibūdinti tuos, kurie netingi įveikti šimtus ar tūkstančius kilometrų apledėjusiais žiemos keliais ir spaudžiant šaltukui ištisas dienas leisti atvirame ore. Bet kad ir kaip stingtų pirštai ar varvėtų nosis, viskas pasimiršta vos atsiplėšus nuo žemės ir apsidairius – už dešimčių spalvingų pūstašonių balionų į dangų šauna snieguotos viršukalnės.

Nuo sausio 23 d. iki vasario 1 d. čia vyksta, ko gero, prestižiškiausias Europos oro balionų renginys – kasmetinė tarptautinė oro balionų fiesta „Festival International de Ballons Chateau-D’Oex”. Joje šiemet dalyvauja ir dvi Oreivystės centro komandos – pilotų Romualdo Bakanausko ir Jolantos Tūraitės bei Aurimo Vengrio, Mindaugo Kilikevičiaus ir Ramūno Navalinsko. 

Komunikabilūs vokiečių muitininkų automobiliai
Pirmą kartą Oreivystės centro pilotai tarptautinėje fiestoje apsilankė prieš porą metų, o pernai nusprendė ir patys startuoti. Įkvėpti patirtų įspūdžių, centro aktyvistai nusprendė šiemet į renginį, kuris vyksta jau 31-ą kartą ir lygiai 30 metų, keliauti jau dviem komandomis.

Skrydžiai balionais tarp apsnigtų kalnų įsispraudusiame slėnyje turėjo tapti įsimintiniausiu kelionės įvykiu. Dar nepasiekus Šveicarijos paaiškėjo, kad įspūdžių bus kur kas daugiau ir ne vien malonių.

Pasidalijusios į tris ekipažus, komandos pasišovė daugiau nei 2 tūkst. km atstumą iki Alpių įveikti per gerą parą – bent jau tokį laiką prognozavo navigacijos sistema. Žinodami, kad autobusiukais tempiant balionus greitis nebūna didelis, tenka nuolat stoti papildyti bakus, o vykstant keliolikos žmonių būriui neįmanoma išvengti vėlavimo, pridėjome dar keletą valandų. Bet kelionės tikslą paskutinis ekipažas pasiekė ne kitą, o dar kitą dieną nuo išvykimo.

… Lenkijoje ne vieną dešimtį kilometrų – ir greitkeliu, ir siaurais užmiesčio keliukais iriamės per tiršto rūko skiautes. Tokio tiršto, kad priešpriešiais važiuojančių automobilių žibintai išnyra prieš pat nosį, tik po to pasirodo patys automobiliai. Lenkai, tikriausiai bijodami nuskrieti į šalikelę, laikosi itin saugaus greičio, todėl retsykiais tenka juos aplenkti. Apvažiavusi lėčiau riedančius automobilius kone atsitrenkiu į nepermatomą rūko sieną.

Įveikus gamtos siųstus išbandymus Vokietijoje laukia ne tik geri keliai, giedri orai, žvaigždėtas dangus, bet ir muitininkai. Šengeno erdvė garantuoja paprastą ir greitą sienos pervažiavimą, tačiau negarantuoja, kad gali išsisukti nuo įvairių pareigūnų dėmesio. Mus, pirmus skriejančius greitkeliu visų 100 km/h greičiu, aplenkia visureigis su iš tolo šviečiančiu užrašu „Zoll“ (vok. „Muitinė“) ir mirgančiais žodžiais „Follow me“ (angl. „Sek paskui mane“) – lyg koks Svirdulys iš „Adamsų šeimynėlės“.

Važiuojant nelabai galingu autobusiuku pabėgti – jokių šansų, todėl sekame. Nors jau po vidurnakčio, žvaliai nusiteikę muitininkai patikrina dokumentus, pasidomi, kurlink traukiame ir ar turime cigarečių. Išgirdęs, kad važiuojame į balionų fiestą, muitininkas įtartinai nužvelgia mus: „O kur balionas?..“ Tik tada atsimename, kad balionai prikabinti prie kitų dviejų autobusiukų. Vokiečiai nusprendžia, kad dėl to kabinėtis neverta, todėl palinki geros kelionės.

Greičių dėžės kelionė baigėsi pirmą naktį

Po kelių valandų per raciją išgirstame, kad nebeveikia vieno autobusiuko penkta pavara. Būriui užsidegusių keliautojų tokie nesklandumai – pernelyg menka kliūtis, todėl po keliolikos minučių subyra visa greičių dėžė. Žinia nekokia – gresia nemenkos išlaidos, lauke – minus keli laipsniai, o dar tas registracijos pabaigos terminas…

Kad bent pastarosios blogybės pavyktų išvengti, vienas ekipažas išlydimas tęsti kelionės, o likusieji imasi pagedėlio. Po gerą valandą vidury vėjuotos ir žvarbios nakties užtrukusių paieškų netoli esančiame miestelyje randamas servisas, „pasiligojęs“ autobusiukas atsiduria jo kieme, o du jauni vokiečiai pradeda ieškoti gedimo. Tuo metu būrelis oreivių keliauja ieškoti vietos, kur skaniai bei nebrangiai maitina ir neišvaro vos sukramčius paskutinį kąsnį, vėliau – į ekskursiją nuo vienos vietos įžymybės prie kitos.

Apypiečiu pasitvirtina blogieji įtarimai – greičių dėžei ši išvyka buvo paskutinė. Vienas „Mitshubishi“ lieka Vokietijoje, kitas su padidėjusiu ekipažu toliau rieda Château-d’Oex link. Trečioji kompanija mus maitina ir džiugiomis, ir prastomis naujienomis: laiko nuvykti į vietą, atrodo, pakaks – jei pavyks gražiuoju išsiaiškinti su šveicarų policininkais. Mat šiems užkliuvo pernelyg sunki priekaba, kuriai teko atlaikyti ir baliono, ir kuprinių su drabužiais bei maistu svorį.

Priekaba laikinai prisiglaudžia aikštelėje vidury Šveicarijos – kol vairuotojas nuveš keleivius, sugrįš ir dalį krovinio perkels į visureigį. Nepaisant nemalonios susidūrimo su policininkais pusės – baudos, bendravimas su jais lietuviams palieka malonų įspūdį – pareigūnai priekabą žada pasaugoti ir atiduoti kada tik reikia, nereikalauja išmesti dalies daiktų.

Vėluojančio ekipažo Šveicarijoje laukia ne policininkai, bet slidūs keliai. Vienoje vietoje autobusiukui nepasiduoda itin stati įkalnė – tenka rinktis kitą maršrutą, kitoje, likus vos keliolikai kilometrų iki Château-d’Oex, priekaba ir „Mitsubishi“ susikeičia vietomis. Laimė, vingiuotą kalnų keliuką dengiančiu ledu nučiuožiame ne į skardžio pusę, todėl antrai kelionės parai artėjant pabaigos link pasiekiame kelionės tikslą.

Užuot nukeliavę į Château-d’Oex per svajotą parą su trupučiu, 2100 km bei 2520 km (su grįžimu pasiimti priekabos) įveikėme per beveik 41 valandą.

Eglė Digrytė specialiai DELFI iš Château-d’Oex, www.DELFI.lt
2009 sausio mėn. 26 d. 05:43